[šiaip apie RR (Rhodesian Ridgebacks) rasite begalę informacijos plačiajame internete, o šioje skiltyje norėjome parašyti kažką labiau asmeniško...] Kodėl pasirinkome tokią vis dar Lietuvoje retą ir daugeliui mažai žinomą veislę, kaip Rodezijos ridžbekas? Paprasta istorija - iš buto persikėlėme į namą ir užsinorėjome didelio šuns: dėl saugumo (dar neturėjome tvoros, o ir signalizacijos neįjungsi, kai vaiką palieki vieną, be to, jam pačiam irgi kur kas drąsiau...), dėl linksmumo (kažkas juk turi namuose nuolat judėti kitoniškesne trajektorija, nei mes patys), dėl begalinės ir besąlygiškos ištikimybės (turėjome patirties su taksais - mieli, bet labai jau užsispyrę padarai, o ir į didesnio tūrio interjerą dizainiškai ,,neįsipaišo"), pagaliau dėl mažesnio vyriškosios šeimos pusės ,,alaus pilvuko" (na taip - juk didelį šunį teks kasdien bent po du kartus, anksčiau atsikėlus ar palikus vienišą kompo klaviatūrą/teliko pultelį, vesti į lauką ir džiaugtis ,,belekokiu lietuviškuoju oreliu"), na ir t.t. ir pan. (lai kiekvienas, vis dar skaitantis šį laisva valia parašytą rašinėlį, susiranda ir sau tinkančių, bet dar nepaminėtų priežasčių, kurias labai norėtume išgirsti Jums pas mus apsilankius). Jeigu didelis šuo, tai lyg ir turėtų būti --> Kas? Na aišku, kokie 85,2 proc. kažką ,,apie tai" girdėjusių mūsų šalies piliečių paminėtų turbūt jau keliolikos (?) serialų išgarbintuosius herojus - vokiečių aviganius ;) OK, mes tiek irgi žinojome... Bet taip pat norėjome, kad šuo gyventų su mumis, o ne lauko voljere (neduokDie, pririštas prie būdos - ar girdėjote, kad net nors kiek labiau į Vakarus plytinčioje Lenkijoje tai jau uždrausta įstatymu?..), neskleistų suuūper specifinio kvapo, nežadintų ir nenervuotų mūsų ir kaimynų bet kuriuo paros metu savo begaliniu skalijimu, mažiau šertųsi ir nesiseilėtų ir - na, common - kam įdomu turėti tai, ką turi visi ,,šunininkai"? Ar tikrai savo naująjam šeimos nariui surasti buvome pasiruošę skirti tik tą pusvalanduką tikslinių skelbimų atsivertimui? Taigi kažkaip savaime ėmėme ieškoti ir kito varianto. Šeimos draugai, auginantys vipetų veislės kalytę, pasiūlė pasidomėti Rodezijos ridžbekais, dar vadinamais liūtų skalikais. Ir štai, kaip tik tuo metu trečiosios vados susilaukusiame Kauno Vytėnų veislyne radome savo pirmąjį ridžbeką! Charra puikiai atitiko mūsų aukščiau išvardintus lūkesčius, be to, įsitikinome ir tais jos bruožais, apie kuriuos buvo mažiau aprašyta spec. literatūroje - švelniai elgėsi su svetimais mažais vaikais, buvo itin rami namuose, bet labai aktyvi lauke, super ištverminga daugiakilometriniuose pasivažinėjimuose su dviračiu, ir netgi turėjo tokią tarsi liūtišką ,,pachodkę", ypač sėlindama prie įsivaizduojamo grobio ;) Kažkaip per ,,sausai" čia parašėme apie dabar jau senele tapusią Čiarutę - 17 šuniukų motiną per 2 vadas ;) Taigi, dėl vaikų - netgi per daug leidžiasi jų kankinama (na kažkur juk turi būti ribos - dar jų nesužinojome...), dėl ramumo - nekviesta per daug ,,nesimala po kojomis" ir nesileidžia būti užglostyta (vis tik ridžbekai yra išdidūs ir savo vertę jaučiantys šunys), dėl aktyvumo - bėgioja ir iš džiaugsmo savimi bei aprėptesne aplinka (na taip, po antros vados to bėgiojimo labai sumažėjo...), ir paskui šiaurinių Vilniaus apylinkių kiškius bei stirnas*, dėl dviračių - nereikėtų po kelių netolimetražinių bandymų prisikabinus prie dviračio šunį (sulaukusį 18 mėnesių - ne anksčiau, ir čia labai griežtai), bandyti pasiekti už 15-20 kilometrų nuo namų esantį objektą (pagalvojote apie grįžimą atgal?..) - max rezultatas pasiekiamas ne po pirmos treniruotės... * -ei, žydraakių haskių ir trispalvių biglių gerbėjai, ar visada ramia širdimi paleidžiate savo ,,ciucikus" pasibėgioti ,,ein bisschen" laukinėje gamtoje? ar jie tikrai pas jus visada sugrižta? ok ok, pažįstu kelias labai jau retas išimtis, bet tai tik patvirtina taisyklę...)


SAUSA NOSIS - KARŠTA ŠIRDIS!